Jugoslavija, mano tėvynė

Kai Vladanas Borojevičius į „Google“ įvedė tėvo, anuometinės Jugoslavijos liaudies armijos karininko, kaip manyta, žuvusio kare, vardą, prasiskleidė niūri šeimos paslaptis. Po septyniolikos metų grįžo 1991-ieji. Sūnus išvyksta ieškoti tėvo bandydamas suvokti, kodėl sugriuvo pasaulis, kuriame gyveno jo šeima. Romane tarp praeities ir nūdienos Balkanų vaizdų atskleidžiami žmonių, kuriems pavyko išvengti bombų, bet nepasisekė pabėgti nuo karo, likimai.

Tai sudėtingi išblaškytų šeimos narių santykiai, meilės katastrofa, tiesos, tapatybės ir atsakymų į esminius klausimus paieškos po didžiausio karinio konflikto Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.

„Šis tiesus ir atviras romanas sukėlė prieštaringų vertinimų bangą visame Balkanų regione: vieni juo gėrisi, o kiti negali priimti. <...> Tai per šeimos sagą papasakoti sudėtingi šalies istoriniai įvykiai. Pasakojimas atskleidžia susiskaldymą, įsižiebiantį tarp daugelį metų kartu gyvenusių tautų, ir kultūrinius skirtumus, galinčius tapti etninių žudynių priežastimi. Knyga pasakoja apie paskutinį XX amžiaus karą Europoje.“ 

Susan Curtis-Kojakovic, leidyklos „Istros Books“ redaktorė

„Visada sakau: mano Jugoslavija turi savitą geografiją. Tai emocinė geografija. Sostinė, žinoma, yra Liubliana, kurioje užaugau, kiti svarbūs miestai, be abejo, Pula, Visokas ir Sarajevas Bosnijoje, Novi Sadas, į kurį po karo persikėlė mano giminė. <...> Šie miestai – dalis mano vidinės tėvynės, o nerasdamas tinkamesnio žodžio, kartais ją pavadinu Jugoslavija, tačiau tai nėra ta Jugoslavija, apie kurią visi iš karto pagalvoja.“